nurišti

nurìšti, nùriša, -o (nùrišė) tr. 1. R3, N, DŽ¹ atmezgus nuimti: Virvę nurìšti KI2. Virvę nurìšk nuo karties galo J. Kad aš tą povelį pagautau, nuo kojelių šilkelį nurištáu (d.) Mrk. Nurišo nuo valties virvę rš. 2. nugobti: Kam nùrišei skarelę, aprišk, kaip buvo Ob. | refl. tr.: Šiteip karšta, o tu skarelės nenusìrišei Alks. Parvažiavus iš turgaus, gaspadinė nusìrišė skarą, nusivilko tolubą ir pakabino ant sienos Ps. Būdavo, skarelės nenusrišì nuo galvos [bažnyčioj], ė dabar vienaplaukėj Dglš. 3. nuvynioti, nudengti: Sąnarį nurìšti KI3. Jau nurìšk [įpjautą pirštą] – nieko te nėr Klt. Jau laikas obelėles nurìšt Ob. | refl. tr.: Seniai užgijo, o vis da kojos nenusìriša Vb. 4. brt. siūlo rišimu nugydyti: Noriant grizas sugydyt, reikia anas raudonu vilnoniu siūlu nurìšt Ds. Duok rodą, kaip reikia nuo karvės spenio karpą nurìšt – labai bjaura laidyt Ds. Jei karpų ant pirštų yr, tai reik jas nurìšti Jnšk. Kas jauniausias ar vyriausias, tai tik tas galia nurìšt grižą PnmR. 5. DŽ, Mlt nuganyti pririštais gyvuliais: Nùrišė dobilus, i vė[l] želia Dglš. Noram tą pievikę nūrìšti, tepaėda Šv. Karvėms nūrìšti reik pagrovukus Pvn. Ė kurgi reiks dėties, kai dobilieną nurišmà Sdk. Pievą nùrišiau karve – nebus ko šienaut Ktk. Kam tu man arkliais nùrišei pievą Sl. Ar jau arkliais nurìšot dobilus? Alk. ║ ganant priraišioti (daug gyvulių): Karvės pakele nùrištos ganosi Pns. 6. visą tam tikrą kiekį surišti į pėdus: Nùrišu pradalgę, ateinu atgal, tai ji tik baigia Skr. 7. suręsti, sukirpti: Kad nurišiam numų pamatus, dėsma šulus ir sienmedžius Plng. \ rišti; antrišti; aprišti; atrišti; įrišti; paįrišti; išrišti; nurišti; parišti; paparišti; perrišti; pierišti; prarišti; pririšti; papririšti; razrišti; surišti; pasurišti; papasurišti; užrišti; paužrišti